Mintys apie kasdienybę, maistą ir tylos momentus
Jau kelerius metus gyvenu mažame name netoli miško. Kiekvieną rytą stebiu, kaip šviesa keičia kambarį. Kartais užsirašau mintis apie tai, ką valgau, ką skaitau, ką pastebiu pro langą. Šie užrašai nėra apie didelius tikslus. Jie apie mažus dalykus, kurie sudaro gyvenimą.
Pradėjau rašyti, kai supratau, kad greitas gyvenimas mieste man nebetinka. Dabar mano dienos susideda iš paprastų veiksmų: miltų sijojimo, knygos puslapių vartymo, ilgo pasivaikščiojimo be tikslo. Šiuos momentus noriu išsaugoti čia.
Kartais manęs klausia, kodėl aš tiek daug laiko skiriu paprastiems dalykams — kepti duoną, eiti į turgų, sėdėti tyloje. Atsakau paprastai: todėl, kad šie dalykai man patinka. Jie daro dieną pilnesnę. Kai valgau lėtai, kai stebiu, kaip keičiasi šviesa ant stalo, kai užsirašau, kas man įstrigo — diena tampa aiškesnė.
Rašau ne tam, kad kažką pakeisčiau. Rašau, kad prisiminčiau, kaip atrodė ta diena, koks buvo skonis, kokia buvo tyla. Kai po kelių mėnesių perskaitau senus užrašus, prisimenu ne tik tai, ką valgiau, bet ir kaip jaučiausi, kokia buvo šviesa, koks buvo kvapas virtuvėje.
Kiekvieną rytą aš pradedu nuo paprasto veiksmo — užkaičiu vandens ir stebiu, kaip šviesa užpildo virtuvę...
Kai atvažiuoju į turgų, pirmiausia ieškau to, kas šiuo metu auga. Skonis keičiasi kiekvieną mėnesį...
Kai saulė nusileidžia, aš dažnai ruošiu paprastą vakarienę iš to, ką radau sode. Tada sėdžiu tyloje...
Vakare, kai šviesa keičiasi, aš sėdžiu prie lango su sąsiuviniu. Stebiu, kaip keičiasi spalvos...
Kartais diena prasideda nuo to, kaip atrodo duona, kurią iškepiau vakar. Kartais nuo to, kokia šviesa krenta ant stalo ryte. Aš užsirašau šiuos dalykus, nes jie daro mane ramesnį. Kai valgau lėtai, kai stebiu, kaip skonis keičiasi su sezonu, kai sėdžiu tyloje po vakarienės — diena tampa kitokia.
Man patinka ruošti maistą rankomis. Minkyti tešlą, pjaustyti daržoves, maišyti sriubą. Tai užima laiko, bet šis laikas man svarbus. Per šiuos veiksmus aš pastebiu dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau — kaip kvepia morkos, kai jas pjaustau, kaip keičiasi spalva vandens, kai dedu kopūstus, kaip minkštėja bulvės, kai jos verda.
Vakare, kai jau tamsu, aš dažnai sėdžiu prie lango ir stebiu, kaip užgęsta šviesos kaimynų namuose. Tada užsirašau vieną ar du sakinius. Ne apie tai, kas nutiko, o apie tai, kaip jaučiausi. Tai padeda baigti dieną ramiai. Kartais prisimenu, kaip kvepėjo virtuvė po vakarienės, kaip atrodė šešėliai ant sienos.
Šie paprasti dalykai man tapo svarbūs. Jie nėra dideli įvykiai. Jie yra kasdienybė. Ir kai aš juos užsirašau, jie tampa kažkuo daugiau — jie tampa mano istorija. Ne ta, kurią pasakoju kitiems, o ta, kurią pasakoju sau, kai po kelių mėnesių vėl atidarau sąsiuvinį.
Buvęs programinės įrangos kūrėjas, dabar gyvenantis kaime Lietuvoje. Rašo apie paprastus dalykus, kurie daro gyvenimą prasmingesnį.
Skaityti visą istoriją →