Kai saulė nusileidžia už pušų, aš dažnai ruošiu vakarienę iš to, ką radau sode arba turguje. Paprastai tai būna daržovių sriuba arba keptos bulvės su žolelėmis. Aš neieškau sudėtingų dalykų — man patinka, kai maistas yra paprastas ir kvepia namais. Kai puodas verda, virtuvė prisipildo kvapo, kuris ramina.
Kol sriuba verda, aš išjungiu šviesas, išskyrus vieną lempą virtuvėje. Tada sėdžiu ir stebiu, kaip garai kyla iš puodo. Kartais užsirašau mintis sąsiuvinyje. Kartais tiesiog sėdžiu tyloje ir klausausi, kaip burbuliuoja vanduo. Tai paprastas garsas, bet jis man patinka.
Kai valgau, aš stengiuosi neskubėti. Skonis atrodo aiškesnis, kai neskubi. Aš kramtau lėtai, stebėdamas, kaip skonis keičiasi su kiekvienu kąsniu. Po vakarienės aš nuplaunu indus rankomis. Vanduo šiltas, muilas kvepia, rankos tampa švarios. Tai užbaigia vakarą ramiai.
Tada aš išgeriu puodelį arbatos. Arbata būna šilta, kartais su medumi. Aš sėdžiu prie lango ir stebiu, kaip tamsa apgaubia sodą. Kartais užsirašau vieną sakinį apie tai, kaip praėjo diena. Ne apie tai, kas nutiko, o apie tai, kaip jaučiausi.
Man patinka šis vakaro ritualas. Jis padeda baigti dieną ramiai. Kai diena buvo ilga, šis paprastas maistas ir tyla padeda vėl pajusti save. Aš nebandau nieko pasiekti. Tiesiog leidžiu sau būti čia, su šiuo maistu, su šia tyla, su šia diena.