Kiekvieną rytą aš pradedu nuo to paties. Užkaičiu vandenį arbatinuke ir stoviu prie lango. Šviesa ryte būna kitokia — minkštesnė, gelsva, kartais rausva, kai saulė dar tik kyla virš pušų. Aš stebiu, kaip ji krenta ant stalo, ant duonos, ant mano rankų. Tada ištraukiu duoną, kurią iškepiau vakar, ir pjaustau ją storais griežinėliais. Man patinka, kaip peilis eina per plutą, kaip trupiniai krenta ant lentos.
Duona, kurią kepu pats, visada kitokia. Kartais ji būna aukštesnė, kartais plokštesnė. Kartais plutą gaunu traškią, kartais minkštesnę. Tai priklauso nuo to, kaip minkyti tešlą, kiek laiko ji augo, kokia buvo temperatūra virtuvėje. Aš nebandau visko kontroliuoti. Tiesiog stebiu, kas gaunasi.
Kai duona supjaustyta, aš įdedu griežinius į skrudintuvę. Kol ji dirba, aš paruošiu gėrimą. Paprastai tai būna arbata — juodoji arba žolelių, kurią užplikau vakar vakare. Kartais tiesiog karštas vanduo su citrinos skiltimi. Aš neskubu. Kartais stoviu ir žiūriu pro langą į sodą, kartais sėdžiu prie stalo ir tiesiog jaučiu rankose šilumą puodelio.
Kai duona iškepa, aš tepu ją sviestu, kuris stovi ant stalo nuo vakaro. Sviestas būna minkštas, lengvai tepasi. Kartais dedu šiek tiek medaus iš stiklainio, kurį gavau iš kaimyno. Medus tirštas, tamsus, su stipriu kvapu. Aš nevalgau greitai. Aš sėdžiu ir kramtau lėtai, stebėdamas, kaip skonis keičiasi su kiekvienu kąsniu.
Šis ritualas man svarbus ne todėl, kad jis kažką keičia. Jis svarbus todėl, kad jis yra mano. Kiekvieną rytą jis šiek tiek kitoks — priklausomai nuo to, kokia šviesa, koks skonis duonos, kaip jaučiuosi. Bet jis visada yra. Net kai diena bus sunki, šis rytas bus mano.
Kai baigiu valgyti, aš nuplaunu lėkštę ir puodelį rankomis. Man patinka šis paprastas veiksmas. Vanduo šiltas, muilas kvepia, rankos tampa švarios. Tai užbaigia rytą ramiai. Tada aš einu į sodą arba sėdžiu prie lango ir galvoju, kas bus šiandien. Bet pirmiausia — šis rytas.