Kai atvažiuoju į turgų trečiadienio rytą, pirmiausia ieškau to, kas šiuo metu auga. Vasarą tai pomidorai, agurkai, žolelės, kartais braškės. Rudenį — morkos, kopūstai, bulvės, obuoliai. Skonis keičiasi kiekvieną mėnesį, ir man patinka tai pastebėti. Kai valgau pomidorą birželį, jis saldus ir kvepia saule. Kai valgau jį rugsėjį, jis kitoks — tankesnis, su žemės poskoniu.
Šiemet aš pradėjau auginti kelis pomidorus savo sode. Kiekvieną vakarą einu jų laistyti. Stebiu, kaip auga lapai, kaip atsiranda žiedai, kaip formuojasi vaisiai. Kai jie prinoksta, aš juos skinu rankomis. Skonis visai kitoks nei iš parduotuvės — saldesnis, su žemės kvapu, kartais net šiek tiek rūgštus. Aš nebandau auginti daug. Man užtenka kelių krūmų, kad galėčiau kasdien turėti šviežių pomidorų.
Namų virtuvėje aš dažnai ruošiu paprastus patiekalus iš to, ką radau. Pomidorų salotos su žolelėmis ir alyvuogių aliejumi. Sriuba iš morkų ir kopūstų, kuri verda lėtai, kol kvapas užpildo namą. Keptos bulvės su sviestu ir krapais. Aš neieškau sudėtingų receptų. Man patinka, kai ingredientai kalba patys. Kai pjaustau morką, jos kvapas stiprus ir saldus. Kai dedu kopūstus į puodą, vanduo tampa baltas ir švelnus.
Kartais nusiperku gėlių iš tos pačios moters, kuri parduoda daržoves. Ji visada man duoda vieną gėlę nemokamai. Aš nešu ją namo ir dedu į vazą ant stalo. Vakare, kai valgau, gėlė stovi šalia. Jos kvapas maišosi su maisto kvapu. Tai paprasta, bet gražu.
Šie sezoniniai skoniai man yra būdas jausti laiką. Kiekvienas mėnuo turi savo kvapą ir skonį. Kai valgau tai, kas auga dabar, aš jaučiuosi susijęs su vieta, su metų laiku, su tuo, kas vyksta aplink. Tai nėra didelis dalykas. Tai yra kasdienybė. Ir man to užtenka.