Vakare, kai šviesa keičiasi, aš sėdžiu prie lango su sąsiuviniu. Stebiu, kaip keičiasi spalvos sode — nuo auksinės iki pilkos, nuo žalios iki tamsiai melsvos. Kartais užsirašau, ką valgiau tą dieną. Kartais tiesiog stebiu, kaip krenta šešėliai ant sienos. Rašiklis braukia popierių, ir mintys ateina lėčiau nei tada, kai rašau kompiuteriu.
Man patinka rašyti ranka. Tai kitoks jausmas. Popierius švelnus, rašalas palieka pėdsaką. Aš neplanuoju, ką rašysiu. Tiesiog leidžiu sau užsirašyti tai, kas įstrigo — skonis sriubos, kaip atrodė duona, kaip jautėsi rankos, kai minkyti tešlą, kaip kvepėjo virtuvė po vakarienės.
Kartais aš rašau apie tai, kaip ruošiau vakarienę. Kaip pjaustiau daržoves, kaip kvepėjo puodas, kaip garai kilo į viršų. Tai paprasti dalykai, bet jie man svarbūs. Kai perskaitau vėliau, prisimenu ne tik tai, ką valgiau, bet ir kaip ta diena atrodė, kokia buvo šviesa, koks buvo kvapas.
Šis ritualas prie lango man padeda baigti dieną. Aš neieškau didelių minčių. Tiesiog stebiu ir rašau. Kartais užsirašau vieną sakinį. Kartais puslapį. Ir to užtenka. Kai uždarau sąsiuvinį, diena lieka ten, popieriuje. O aš galiu eiti miegoti ramus.